siūbtelti

siū́btelti, -i (-ia), -ėjo žr. siūbtelėti: 1. Kraujas siūbteli man į galvą rš. 2. Žiūrėk, siūbtels įtūžęs vėjas, pustydamas sniego miltus per lygius laukus, ežerus sp. 3. Per duobę važiuojant tik siū́btelė[jo] vežimas [su šienu] Žal. 4. Į stotį ir iš stoties nuolatos ūksėjo traukiniai, ir aikštė vis siūbteldavo stoties mūrų pusėn J.Balt. 5. žr. siūbtelėti 6: Kai tik pamatydavo atviros žemės lopinėlį, siūbteldavo saują kiškiakrūmių sėklų sp. 6. žr. siūbtelėti 7: Siū́btelk jam vieną į vidupetę, atliks! Alk. Aiškiai buvo gundoma kuo nors siūbtelti man į galvą rš.